Tai, kas mus užburia, sykiu veda ir globoja. Kai netenkame galvos dėl ko nors, ką mylime ar mėgstame, — laivų, lėktuvų, idėjų, — toji stebuklinga aistra nutiesia mums kelius į priekį, panaikina taisykles, priežastis, užglaisto nesutarimus, neša mus pirmyn, nepaisydama prieštaravimų, nuogąstavimų, abejonių. Jei ne ta meilės galybė...

Tu niekuomet neturėsi troškimų, kurių nepajėgtum įgyvendinti.

Klaidų nebūna. Visi įvykiai, kuriuos prisišaukiame, net ir patys nemaloniausi, yra būtini tam, kad išmoktume, ką turime išmokti; kad ir kokį žingsnį žengtume, jis reikalingas nueiti ten, kur esame nusprendę eiti.

Štai ką galų gale reiškia mokytis: svarbu ne tai, pralaimime ar ne, bet — kaip pralaimime, kaip tai pakeičia mus ir ką iš to gauname, ko anksčiau neturėjome, kad galėtume pritaikyti žaisdami kitąsyk. Pralaimėti — savaip reiškia laimėti.