Yra legenda apie paukštį, kuris gieda tiktai vieną vienintelį kartą gyvenime, bet daug gražiau nei kas kitas šioje žemėje. Palikes lizdą, jis leidžias ieškoti erškėčių krūmo ir neturi ramybės tol, kol suranda. Tada pragysta tarp dygių šakų ir, spausdamasis krūtine prie ilgiausio, aštriausio spyglio, persiveria širdį. Mirties valandą, užmiršęs viską, jis gieda taip, kad jam neprilygsta nei vieversys, nei lakštingala. Nepaprasta jo giesmė, vienintelė gyvenime, ir už ją atiduodama gyvybė. Nes tai, kas geriausia, atitenka per didžiausias kančias.

Tą akimirką, kai spyglys perveria širdį, jis nežino, kad mirs; jis gieda ir gieda, kol balsas bejėgiškai nutyla. Bet mes, kai puolam krūtine ant erškėčių, mes žinom. Suprantam. Ir vis tiek puolam. Vis tiek..

To laugh often and much; to win the respect of intelligent people and the affection of children; to earn the appreciation of honest critics and to endure the betrayal of false friends. To appreciate beauty; to find the best in others; to leave the world a bit better whether by a healthy child, a garden patch, or a redeemed social condition; to know that even one life has breathed easier because you have lived. This is to have succeeded.