Kartais gyvenimas suveda žmones ne tam, kad jie būtų kartu, o tam, kad po kurio laiko išskirtų…Vieną dieną sutinkate žmogų, kuris nubraukia visą iki tol buvusį jūsų gyvenimą. Jūs tokie panašūs, galite kalbėti valandų valandas, jūs ir skirtingi, todėl galite mokytis vienas iš kito…Jūs laimingi… O po kurio laiko likimas jus išskiria. Ir kiekvienas toliau gyvenate savo atskirą gyvenimą… Bet vakarais, vienatvės valandomis, laikas akimirkai sustoja. Prisimenate viską: šypseną, spindinčias akis, susitikimus, kurių laukdavote lyg šventės, nesibaigiančius pokalbius, pažadus, svajones, tą beprotišką nenugalimą norą apsikabinti ir būti… būti taip amžinai… Ir tokiomis akimirkomis suprantate, kad šis žmogus visam laikui liks jūsų širdyje. Galite gyventi skirtinguose miestuose, nesimatyti dienomis ar mėnesiais, bet jūs visada prisiminsite vienas kitą ir kada nors, kai jūs netikėtai susitiksite, širdis suspurdės iš laimės, o skruostu nutekės ašara…