PAULO COELHO "PENKTASIS KALNAS"

20120327

Mano gyvenimo prasmė yra tokia, kokią aš panorėsiu jam suteikti.

Visos gyvenimo kovos kažko išmoko - net ir tos, kurias pralaimime.

Jūs matote Penktąjį Kalną? Iš kurios pusės į jį bežiūrėsi, jis atrodys vis kitaip - nors tai tas pats kalnas. Šitaip yra su viskuo, kas tik buvo sukurta: to paties Dievo skirtingi veidai.

Tačiau niekas neturi pamesti iš akių to, ko trokšta. Netgi tada,- tam tikromis akimirkomis - kai tiki, kas pasaulis ir kiti žmonės stipresni už tave. Štai ir visa paslaptis: nepasiduoti.

Taip pat ir sielos - lyg upeliai ir augalai - pasigenda lietaus, tik kitokio; joms reikia vilites, tikėjimo, gyvenimo prasmės. Kai to nėra, viskas sieloje miršta, nors kūnas ir toliau tebėra gyvas; tokiu atveju galima pasakyti: “Šitame kūne kažkada buvo žmogus”

Karys susitaiko su pralaimėjimu. Nėra jam abėjingas, bet ir nebando jo paversti pergale. Jis kartėliu atmiešia pralaimėjimo skausmą, kenčia dėl abėjingumo ir puola į neviltį dėl vienatvės. Perėjęs visa tai, išsilaižo žaizdas ir vėl pradeda viskas iš pradžių. Karys žino, kad karas susideda iš daugelio mūšių; jis žengia pirmyn.

Comments

D.

labai laiku man šias citatas paskaityt :)

Leave Comment