Gyvenimas gal kiek ir atitolina mus nuo draugų, gal ir trukdo mums daug apie juos galvoti, bet mes žinome, kad jie yra kažkur, gal kartais negalėtume pasakyti kur, nebylūs ir gal net užmiršti, bet užtat kokie ištikimi. Ir kai mes juos susitinkame savo kelyje, su kokiu džiaugsmu jie ploja mums per petį. Taip, tikrai, mes esame įpratę laukti…

Iš tikrųjų niekas niekad negali atstoti žuvusio draugo. Juk senų draugų nepasigaminsi. Nėra nieko brangesnio už tą bendrą atsiminimų lobyną, už tas drauge išgyventas sunkias valandas, už tuos vaidus ir susitaikymus, už tas sklidinas širdis. Draugystės neatgaivinsi. Tuščia užgaida manyti, kad, pasodinus ąžuolą, jis tau tuoj teiks paunksnę.

Jei nori išsigelbėti, turi žengti dar vieną žingsnį. Dar… dar žingsnį. Visada pradedi kaip tik tuo žingsniu…