Mano gyvenimo prasmė yra tokia, kokią aš panorėsiu jam suteikti.

Visos gyvenimo kovos kažko išmoko - net ir tos, kurias pralaimime.

Jūs matote Penktąjį Kalną? Iš kurios pusės į jį bežiūrėsi, jis atrodys vis kitaip - nors tai tas pats kalnas. Šitaip yra su viskuo, kas tik buvo sukurta: to paties Dievo skirtingi veidai.

Tačiau niekas neturi pamesti iš akių to, ko trokšta. Netgi tada,- tam tikromis akimirkomis - kai tiki, kas pasaulis ir kiti žmonės stipresni už tave. Štai ir visa paslaptis: nepasiduoti.

Taip pat ir sielos - lyg upeliai ir augalai - pasigenda lietaus, tik kitokio; joms reikia vilites, tikėjimo, gyvenimo prasmės. Kai to nėra, viskas sieloje miršta, nors kūnas ir toliau tebėra gyvas; tokiu atveju galima pasakyti: “Šitame kūne kažkada buvo žmogus”

Karys susitaiko su pralaimėjimu. Nėra jam abėjingas, bet ir nebando jo paversti pergale. Jis kartėliu atmiešia pralaimėjimo skausmą, kenčia dėl abėjingumo ir puola į neviltį dėl vienatvės. Perėjęs visa tai, išsilaižo žaizdas ir vėl pradeda viskas iš pradžių. Karys žino, kad karas susideda iš daugelio mūšių; jis žengia pirmyn.

When you learn to appreciate everything around you, that is when you have found the true meaning of life. But when you have learned to love another with all your heart, that is when you have finally understood and start to actually fulfill the purpose of your existence.

Gyvenimas gal kiek ir atitolina mus nuo draugų, gal ir trukdo mums daug apie juos galvoti, bet mes žinome, kad jie yra kažkur, gal kartais negalėtume pasakyti kur, nebylūs ir gal net užmiršti, bet užtat kokie ištikimi. Ir kai mes juos susitinkame savo kelyje, su kokiu džiaugsmu jie ploja mums per petį. Taip, tikrai, mes esame įpratę laukti…

Iš tikrųjų niekas niekad negali atstoti žuvusio draugo. Juk senų draugų nepasigaminsi. Nėra nieko brangesnio už tą bendrą atsiminimų lobyną, už tas drauge išgyventas sunkias valandas, už tuos vaidus ir susitaikymus, už tas sklidinas širdis. Draugystės neatgaivinsi. Tuščia užgaida manyti, kad, pasodinus ąžuolą, jis tau tuoj teiks paunksnę.

Jei nori išsigelbėti, turi žengti dar vieną žingsnį. Dar… dar žingsnį. Visada pradedi kaip tik tuo žingsniu…

Surenkame kiekvieną minutę, patalpiname jas į valandas ir kuriame istoriją, kurią pavadiname „Gyvenimas“. Smarkus, kiek per daug žeidžiantis, bet gana įdomus pasakojimas, apie tai, kaip reikia mėgautis savimi, tyla ir muzika iš širdies. Kiekvienas, pergyvenęs naują istorijos epizodą, su nekantrumu laukia kito, tikėdamasis, kad šis bus ne ką mažiau stebinantis nei praėjęs. Viliamės, kad senarijus nebus per daug nuobodus ir lėkštas, juk visiems patinka stebinančios peripetijos ir nežinia kur nuvesiantys gyvenimo posūkiai. Autorius nori iš savęs išspausti viską, kad kūrinys taptu bestseleriu ir žavėtų kitus, tačiau svarbiausia, palikti dalį savęs. Jei istorija ir peržengia užsibrėžtas ribas, tai tik todėl, nes per mažai tiki savimi ir bijo rizikuoti, tačiau tereikia lengviau atsipūsti, nes šis skyrius bus dar įdomesnis ūž kitus. Ir svarbiausia nelaukti kokia bus pabaiga, o mėgautis kiekvienu nauju sakiniu ir posmu.