Reikia nebijoti rizikos. Leisdami įvykti tam, ko nenumetėme, mes tik iki galo suvoksime gyvenimo stebuklą.

Pasigailėjimo vertas tas, kas bijo rizikuoti. Galbūt jam niekada neteks nusivilti, apsigauti, kentėti, kaip sekantiems paskui savo svajonę. Tačiau pažvelgus atgal – nes juk kiekvienas iš mūsų visuomet pasižiūrime atgal – jis išgirs savo širdį sakant: “Ką padarei su Stebuklais, kuriuos Dievas sėjo į Tavo dienas? Ką padarei su talentais, kuriuos Viešpats tau patikėjo? Bijodamas juos prarasti, pasilaidojai giliame kape. Ir štai tavo palikimas: aiški nuojauta, kad tuščiai iššvaistei gyvenimą.

Gera klausytis savęs, klausinėti, atsakinėti, galiausiai ir patarti. Kai prailgsta laikas, įsiklausau į virpesius, kuždesius, kurie sklinda iš giliau nei galiu pajusti ir sustojus minutei noriu viską suprasti ir išgyventi. Dėl savęs pačios darytos klaidos, patirti išgyvenimai ir surasti tikslai, tai tik maža dalis potyrių, keičiančių gyvenimo esmę ir priverčiančių nesustoti. Privalau nebijoti, norėti ir ieškoti, nes akimirksnis nedažnai būna kiek per ilgas.